i had nowhere to go

prisimenu, kad gimiau ketvirtadienį. niekada nepastebiu kaip jis praeina. Kažkur pasimeta tarp savaitės pradžios ir pabaigos.
kai taip šviesu, kartais užmiegu dar prieš temstant. po to nesuprantu, kur dingsta paros. Kodėl neišeina pailsėti, kodėl vistiek noriu miego. kodėl sapnuose išsisprendžia gyvenimai, kodėl sapnuose viską suprantu jautriau.
atsibudus nieko įdomaus nevyksta. vėl krenti į pažįstamą glėbį, bijai vėl susimauti. vėl prisikalbėti, vėl išsigąsti savo jausmų ir pabėgti.
galbūt šį kartą reikia pasiduoti - iškelti rankas į viršų
iškelti rankas taip tarsi naktį pričiupo policija su ryškiomis šviesomis, iškelti rankas taip tarsi ką tik laimėjai bėgimo maratoną

net kai nebelieka ko slėpti, vis dar galvoju, kad žaidžiu slėpynes


jonas mekas pasakė /i had nowhere to go/
jau išaugtas, bet vis dar mylimas kerouackas atitarė /there was nowhere to go but everywhere/

pool

Bandau sudėlioti mintis.
Nieko nesigauna.
Žodžiai nieko nebereiškia. Nerasiu naujos jų tvarkos. Nesudėliosiu taip, kaip jie dar niekada nebuvo sudėlioti. Viskas kartojasi. Pasaulis sukasi, žiūrėk, dvidešimt keturios valandos ir vėl kyla saulė. Nespėju to pamatyti. Bent temsta šiek tiek vėliau. Lengva jausti artėjantį pavasarį, kai saulė pro langus apšviečia visus dulkėtus paviršius. Taip pat ir mane, pro mane, į mane.

Nuo savo žodžių bėgu į knygas.  Lengviau kvėpuoti atvertus puslapį į svetimą mintį. Deduosi tą kito žmogaus mintį į galvą, kad turėčiau ką pasakyti kitam sutiktam žmogui.

Prisimenu tą tūkstančio detalių dėlionę, kur viskas vien jūra.
Šiam vakarui užtektų ir 500 žodžių. Penkių šimtų žodžių vandens. Viskas vėl atrodo taip pat. Viskas yra taip pat. Viskas vėl jūra.
Pradėkim nuo kraštų ir kampų. Kur labiausiai aštru, nuo ten, kur skaudu įsidurti.

Amarcord

Tai ėjimas per rūką, kai nematai savo rankų.
Tai ėjimas tiltu į kitą krantą, kai svaigsta galva.
Sekundė po panėrimo į vandenį, kai ledas jau spėjo apsitraukti toj vietoj, pro kurią įkritai.

Pripratus, vanduo pasidaro šiltesnis.
Tavo laiškas įkrito kartu su manim, tad padėk jį prieš saulę pradžiūti. Nenorėjau, kad įskaitytum mano jausmus.

Vanduo kišenėse, saujose, plaučiuose ir nebereikia nieko sakyti garsiai.
Ir nenoriu.

cherry pie

Nebuvo nė gruodžio vidurio, o pradėjau tikėti naujaisiais metais.

Anaiptol, visai nejaučiu noro reflektuoti praeinančių. Skaičiuoti ant pirštų kiek dienų buvo visai nieko, pro kiek žmonių praėjau ir su kiek iš jų tikrai pasisveikinau. Jokio noro kapstytis po savo vidų, ieškoti priežasčių, tada atsakymų, kuistis ir veltis toje gelmėje, bukai analizuoti, dėti pliusus ir minusus. Aš viską žinau.
Gyvenu savo juodraščiuose, jais užsikloju, kvėpuoju, juos praskleidžiu tik tada, kai reikia patikrint, ar šiandien pasnigo.

Nesinori galvoti, kodėl taip viskas prabėga, kaip greitai keičiasi skaičiai. Tikras sprintas ir viskas tiksi į nebūtį. Rodos, turėtum tikrai kažkur artėti, bet viskas tik tik
tak

ir nutolsta
viskas tik ir tik
tolsta

Nesinori skęsti tame, kas jau pra eita, o dažniau tik pra bėgta. Gal dėl to taip ir žvelgiu į priekį. Su lūkesčiu, ar tik ten nematyti finišas.
Ne, nematyti. Užsikloju savo rankraščiais, nes tikiu, kad čia tik repeticija. O žiūrovai, palaukit, jie ateis sausio pirmąją. Tada jau tikrai pradėsim gyventi.
Jau tada iš tikrųjų

5 to 7

neskersiu kiaulės, kurią skerdė Parulskis
kurią skerdė ir MO, tik kaip Marčėnas sakė, savą ir gyvą

o aš neturiu nei gyvos, nei mirusios

tik taip, galvoju, o kur čia toliau be/eiti. antradienio vakaro prieblanda. ačiū dievui, jau seniai pasnigę ir sniegas kol kas neištirpo. apšviečia mano kelią namo. ačiū dievui, balta spalva atsispindi į kosmosą. grįžtu takeliu per penkias minutes. jei klausyčiausi muzikos, gautųs gal viena daina arba dvi trumpesnės. kartais einu ir pamiršu perjungti į naują, taip ir einu tyloje. tik skaičiuoju, kiek gautųs

vis kartoju ir kartoju save. man gėda sakyti antrą kartą tą patį, bijoti, kad jie pagaliau pastebės/ jos galvoje tėra tik tos dvi mintys/ palauk, tu šitą jau pasakojai.
grįžulo ratai sukasi, naktim žvilgsniu ieškau pažįstamos formos.
randu. bet vis kitoje dangaus pusėje.

gal čia ir slypi grožis - reikia laiku pasakyti tai, ką prieš akimirką visi pamiršo. užsimiršimo minutė, kurioje niekam tampi neįdomus. ir labiausiai pats sau

ta dykuma ir mano minčių etiudai dažniausiai trumpi, skersai išilgai vaikštau ir nebaisu paklysti. būtų gražu, jei skambėtų kaip haiku, bet tai tik reklamų žinutės, radijo laidų anonsai, laikračių antraštės, jei pasiseka - pabirę eilėraščių pavadinimai.
galėtum sakyti/ tikrai,  jaučia akirmirkos grožį.
bet turbūt niekada nepamatysiu bendro vaizdo, niekada neatsitrauksiu ir nepakelsiu galvos, tik ieškosiu kur žvilgsnį padėti šitoje tamsoje, kurioje nieko daugiau ir negirdėti, tik tie trumpi ir aiškūs pranešimai -
šiame kelio ruože matomumams tik trys šimtai metrų

tai palauk, įsijungsiu rūko žibintus

before the flood

Seniau atvirai rašydavau eilėraščius,  visai nebuvo gėda dalintis jausmais. Siųsdavau atvirlaiškius net tiems, kurių nepažinojau ir dar vis nepažįstu. Troškau, kad mano žodžius skaitytų visi. Drąsiai kreipdavausi į paštininkus, į pasiuntinukus, vežėjus. Visiems, kuriems būdavo pakeliui. Šitaip paprastai - imkite ir skaitykite.
Vėliau rašydavau tik laiškus - juos dėdavau į voką, užklijuodavau. Pašto ženklą būtinai paseilėdavau. Tikrai mano.
Kas dabar. Dabar tik juodraščiai. Toliau nė iš vietos.

Turbūt visuomet iki galo to nesuprasdama mąsčiau, kad  vertingiausi žodžiai tie, kurie keliauja.
Kai pradėjau keliauti pati, visad prašydavau, kad kas tik turi, parodytų mano siųstus laiškus jiems. Imu ir skaitau juos kaip dienoraščius, kaip prisiminimus, kurių nebeturiu. Po įveiktų kilometrų tie žodžiai tampa nei artimi, nei tolimi. Labiausiai panašu į prasilenkimą gatvėje su pačiu savimi. Kartais ir neatpažįsti.

Labai daug užmirštu. Einu toliau -

Night on Earth

Toks keistas jausmas, juk beveik kasdien važiuoju pro Vašingtono skverą Vilniuj, o galimybė, kad pamatysiu kaip tas Vašingtonas atrodo iš tiesų, yra tokia maža. Lyja. Renkuosi ką dabar skaityti. Labiausiai sunku dėl to, kad renkuosi ir tai, ko niekada neperskaitysiu.

Žmonės taip pat renkasi ką mylėti, o man atrodo,
juk aš čia ne prie ko

Kaip galėjo išsirinkti skaityti būtent mane.