Vėliau

Vakaras, vaikštau, tada prisėdu. Svajoju apie gyvenimą kitame mieste ar visai už miesto. Svajoju apie namus, į kuriuos nebijočiau sugrįžti, kuriuose namo vėlės vaikščiotų patyliukais, tik man nusisukus ar miegant. Gerbtume vieni kitų tylą. O gal ir galėtume susitarti kitokias namų taisykles, svarbiausia, kad šaltis nekrėstų, kad nebijočiau pažvelgti į padūmavusius veidrodżius, kad daiktai liktų savo vietose. Mano šimtas metų vienatvės kambaryje, kuriame laiko dulkės pradeda kristi kaip snaigės. Žiemos kvapas čia pat. Per akimirką medžiai nusirengė ir aš vėl galvoju apie savo gyvenimo vaiduoklius. Mano kūnas drobulė, mano galva padūmavusi nuo nežinojimo. Miglos horizontas pakyla. Melchoras melchoras, aš pavargsiu gyventi, o tada pavargsiu būti numirusi. 

Grįžusi degsiu žvakes. 

Mama valo suodiną židinio stiklą. 

Rūsys pilnas malkų ir jų užteks iki pat pavasario. Rusens śiluma dar visą likusį rudenį. Kas vėliau – Pilnos kišenės tuščių mano delnų.