vakarais kojos pačios neša link upės. dienos ilgos, temsta vėlai, lova taip ir nepaklota nuo ryto, bandau nežiūrėti į tą pusę, nes jaučiuosi pernelyg kalta. akys pilnos nuovargio, muzika skamba per tyliai, nes į ausis pripilta smėlio, apie nieką daugiau negaliu galvoti tik apie vandenį ir tą akimirką, kai aš panyru ir atsispiriu nuo sienelės. plaukiu takeliu pirmyn ir atgal, kvėpuoju, įkvepiu, iškvepiu, iriuosi, rankos spaudžia vandenį, judu be jokio svorio. negaliu nejudėti, turiu judėti pirmyn. bet mintys toliau sukasi, kartais iki įstrigimo karuselėje, nuo to irgi be galo pavargstu. galvoju, kas mane stabdo, iš kur ant pečių šitas skausmas, kodėl širdis nerami, bet atrodo, kad kiekviena gegužė dabar bus tokia, kiekvienas mėnesis po to irgi bus toks. iki kol greičiausiai nebebus.
po lietaus gatvės tylios ir prisisunkusios alyvų kvapo, aš nevalingai galvoju apie tai kaip eitume kartu pasėdėti į parką ir klausytume kaip tyliai skleidžiasi jų žiedai. dažnai prisimenu tave, dar dažniau save raginu nepamiršti. kažkada dar besimokant mokykloje, alyvose ieškojome žiedo su penkiais lapeliais – neša laimę, sakei, negaliu prisiminti ar radome. pro mano virtuvės langą violetinis krūmas su kiekviena diena vis ryškiau šypsosi, nežinojau kad auga čia pat, kieme. nenoriu šito užmiršti – sakau sau, kad turiu prisiminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą