akys vis užkliūna už pabirų žodžių apie širdgėlą, apie sielvartą, kuris atkeliauja bangomis. kuris gali netikėtai patvinti lyg potvynis. ir vėl nurimti lyg vėjui pasisukus kita kryptimi. kiekvieną kartą stovint veidu į jūrą niekaip negaliu suvokti jos dydžio. įbridusi stoviu ir jūros neaprėpiamumo liūdesys skalauja mano nuogas pėdas.
kartais leidžiu savo dienoms tiesiog praeiti pro šalį. kartais noriu, kad jos praslinktų manęs neužgaunant, visai nepaliečiant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą