užsisuku savo pačios mintyse. vartau senus sąsiuvinius, skaitau seniai man rašytus laiškus ir po to – mano pačios atsakymus į juos. labai daug sakinių prasideda nuo to, kad norėčiau kažką pakeisti, kad dienos ir aš keistųsi, kartu naujai suktumėmės, kaip ir šiandien atsukti laikrodžiai (šią akimirką jaučiuosi tokia dėkinga už tą papildomą valandą tamsos). kai rašau, dedu daug vilčių į ateitį. o dabar atsigręžus atgal – matau, kad aš vis dar čia, atsivertus tą patį neprirašytą puslapį, skrebenu žodis į žodis kažką panašaus kaip ir kadaise, visai nieko naujo. aš ir mano nepavykęs dienoraštis, aš ir per greitai artėjanti naktis, aš ir mano pačios kartotė. naktis naktis ir vėl naktis. žodžiai nenuvilia, bet noriu juos nusivilkti it drabužius prieš gulant į lovą. nugrimzti į rūką be sakinių ir skyrybos ženklų. paliekant tik tarpelius tolygiam nakties kvėpavimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą