Maps

Norisi pasiduoti ir nuleidus galvą pasitraukti į šonelį, užleisti vietą kitiems. 
Lieku svyruoti šitame rudeniniame vėjyje. Rugsėjis švelnus ir šiltas, dar glosto skruostus. Pagal kalendorių deduosi megztinį ir grįžtu visa suplukusi, po sunkia kuprine prakaitas žliaugia nugara ir oda raukšlėjasi. Lyg viena tiršta diena praėjo vasara, o pavasarį manyje atsivėrusi žaizda neapsitraukė net apsaugine plėvele. Laikas turi gydyti, bet vis dar skauda prisiliesti, kur mirtis paliko pėdsaką. Mano atminties ploteliai suskilinėjo ir virto mažais ežerėliais, nesusisekiančiais indais. Lyg žaidime, kur su kiekvienu nauju lygiu atsiveria nauji žemėlapio centimetrai ir iš rūko takelis nusitiesia tolyn, aš jame keliauju atbulai. Mano kasdienybė iš lėto panyra į nežinią. Vis daugiau randasi tolimų žemių, kurios kadaise buvo išmindžiotos ir mano urvelis susitraukia į nedidelį aštuoniais žingsniais apeinamą perimetrą. Mano žemes pasiglemžia naktis ir tavo nebuvimas, kuris, nežinojau, kad gali padaryti tiek daug žalos. Taip ilgai save įtikinėjau, kad esu stipri, bet mano akyse teliko gležnumas. Artėjanti žiema gąsdina, ar pavyks šitam silpnam kūnui atlaikyti jos grėsmingą grimasą.