Mano rankos svyra kaip gluosnis, akyse vasaros rūkas. Po karštos dienos tiesiai į upės vandenį iš dangaus pradeda kristi stambūs lašai. Matau tą akimirką kaip jie susitinka ir čia pat ištirpsta vienas kitame. Susitinka ir susitinka. Ištirpsta ir susilieja. Stoviu po medžiu, kur manęs dar nespėjo pasiekti lietus ir stebiu šitą sceną iki kol pasidaro vėsu ir reikia apsisukus eiti namo. Šiuos metus mane lydintys du žodžiai abu prasideda raide / V /.
V. Vanduo. Apgaubiantis. Visada pasitinkantis ir įtraukiantis į glėbį nuo pirštų iki pirštų, užtvenkiantis visuma. Noriu nerti į visus vandens telkinius, kurie pasitaiko mano kelyje, nesvarbu koks oras, kokia platuma, kokia vandens temperatūra. Noriu patirti savo kūnu jo šaltį ir patirti protą nuskaidrinantį mirksnį.
V. Vienišumas. Vos nusileidus saulei, pasitinku save vieną. Stebinčią, galvojančią, retkarčiais skaitančią. Tikrai žinau, kad kažkada mokėjau būti viena, turbūt dar vaikystėje, vėliau mokėjau būti ir dviese, bet dabar neprisimenu savęs tuose peizažuose. Žinau tik kaip sugelia širdį grįžti į vienišus namus. Kaip sugelia širdį žinant, kad dar nemokėčiau jais dalintis. Kaip ir vanduo, mane apglėbia šita vienatvė. Ji nei per daug liūdna, nei per daug džiaugsminga, tyliai tapo neatsiejama mano kasdienybės keleive. Aš pasiduodu. Aš panyru.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą