Ilgu ir ilgu. Ilgiuosi buvimo senuose batuose, savęs praeituose etapuose. Viskas kaip fejerverkai susprogo į orą, išsilakstė, nespėjau sugaudyti visų akimirkų. Svarbiausių momentų. Ir jausmas panašus į tą – kai ankstų Naujųjų rytą eini per plačiai atsiveriančias pievas ir jose lyg įkalčiai visur mėtosi nudegusios liepsnelių ir fejerverkų dėžutės. Šventės baigėsi, po ilgos nakties visi ilsisi namuose. Nieko nelieka tik nuorūkos, nuodegos, trupinėliai, minčių ir jausmų krisleliai. Nieko visai ypatingo. Tik niekaip neišpildomas dienos pažadas būti bent šiek tiek geresniu. Bent šį rytą nueiti toliau savo įprasto maršruto.
Stebiu naktyje raibuliuojantį upės vandenį. Jame atsišviečia miestas. Mano nakties ekranas. Ir aš, paskutinė žiūrovė, kantriai laukiu pasirodančių titrų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą