Ekranas

Ilgu ir ilgu. Ilgiuosi buvimo senuose batuose, savęs praeituose etapuose. Viskas kaip fejerverkai susprogo į orą, išsilakstė, nespėjau sugaudyti visų akimirkų. Svarbiausių momentų. Ir jausmas panašus į tą – kai ankstų Naujųjų rytą eini per plačiai atsiveriančias pievas ir jose lyg įkalčiai visur mėtosi nudegusios liepsnelių ir fejerverkų dėžutės.  Šventės baigėsi, po ilgos nakties visi ilsisi namuose. Nieko nelieka tik nuorūkos, nuodegos, trupinėliai, minčių ir jausmų krisleliai. Nieko visai ypatingo. Tik niekaip neišpildomas dienos pažadas būti bent šiek tiek geresniu. Bent šį rytą nueiti toliau savo įprasto maršruto. 

Stebiu naktyje raibuliuojantį upės vandenį. Jame atsišviečia miestas. Mano nakties ekranas. Ir aš, paskutinė žiūrovė, kantriai laukiu pasirodančių titrų. 

Vėliau

Vakaras, vaikštau, tada prisėdu. Svajoju apie gyvenimą kitame mieste ar visai už miesto. Svajoju apie namus, į kuriuos nebijočiau sugrįžti, kuriuose namo vėlės vaikščiotų patyliukais, tik man nusisukus ar miegant. Gerbtume vieni kitų tylą. O gal ir galėtume susitarti kitokias namų taisykles, svarbiausia, kad šaltis nekrėstų, kad nebijočiau pažvelgti į padūmavusius veidrodżius, kad daiktai liktų savo vietose. Mano šimtas metų vienatvės kambaryje, kuriame laiko dulkės pradeda kristi kaip snaigės. Žiemos kvapas čia pat. Per akimirką medžiai nusirengė ir aš vėl galvoju apie savo gyvenimo vaiduoklius. Mano kūnas drobulė, mano galva padūmavusi nuo nežinojimo. Miglos horizontas pakyla. Melchoras melchoras, aš pavargsiu gyventi, o tada pavargsiu būti numirusi. 

Grįžusi degsiu žvakes. 

Mama valo suodiną židinio stiklą. 

Rūsys pilnas malkų ir jų užteks iki pat pavasario. Rusens śiluma dar visą likusį rudenį. Kas vėliau – Pilnos kišenės tuščių mano delnų. 

Maps

Norisi pasiduoti ir nuleidus galvą pasitraukti į šonelį, užleisti vietą kitiems. 
Lieku svyruoti šitame rudeniniame vėjyje. Rugsėjis švelnus ir šiltas, dar glosto skruostus. Pagal kalendorių deduosi megztinį ir grįžtu visa suplukusi, po sunkia kuprine prakaitas žliaugia nugara ir oda raukšlėjasi. Lyg viena tiršta diena praėjo vasara, o pavasarį manyje atsivėrusi žaizda neapsitraukė net apsaugine plėvele. Laikas turi gydyti, bet vis dar skauda prisiliesti, kur mirtis paliko pėdsaką. Mano atminties ploteliai suskilinėjo ir virto mažais ežerėliais, nesusisekiančiais indais. Lyg žaidime, kur su kiekvienu nauju lygiu atsiveria nauji žemėlapio centimetrai ir iš rūko takelis nusitiesia tolyn, aš jame keliauju atbulai. Mano kasdienybė iš lėto panyra į nežinią. Vis daugiau randasi tolimų žemių, kurios kadaise buvo išmindžiotos ir mano urvelis susitraukia į nedidelį aštuoniais žingsniais apeinamą perimetrą. Mano žemes pasiglemžia naktis ir tavo nebuvimas, kuris, nežinojau, kad gali padaryti tiek daug žalos. Taip ilgai save įtikinėjau, kad esu stipri, bet mano akyse teliko gležnumas. Artėjanti žiema gąsdina, ar pavyks šitam silpnam kūnui atlaikyti jos grėsmingą grimasą.  

akys vis užkliūna už pabirų žodžių apie širdgėlą, apie sielvartą, kuris atkeliauja bangomis. kuris gali netikėtai patvinti lyg potvynis. ir vėl nurimti lyg vėjui pasisukus kita kryptimi. kiekvieną kartą stovint veidu į jūrą niekaip negaliu suvokti jos dydžio. įbridusi stoviu ir jūros neaprėpiamumo liūdesys skalauja mano nuogas pėdas. 

kartais leidžiu savo dienoms tiesiog praeiti pro šalį. kartais noriu, kad jos praslinktų manęs neužgaunant, visai nepaliečiant.

V tai vanduo

Mano rankos svyra kaip gluosnis, akyse vasaros rūkas. Po karštos dienos tiesiai į upės vandenį iš dangaus pradeda kristi stambūs lašai. Matau tą akimirką kaip jie susitinka ir čia pat ištirpsta vienas kitame. Susitinka ir susitinka. Ištirpsta ir susilieja. Stoviu po medžiu, kur manęs dar nespėjo pasiekti lietus ir stebiu šitą sceną iki kol pasidaro vėsu ir reikia apsisukus eiti namo. Šiuos metus mane lydintys du žodžiai abu prasideda raide / V /. 

V. Vanduo. Apgaubiantis. Visada pasitinkantis ir įtraukiantis į glėbį nuo pirštų iki pirštų, užtvenkiantis visuma.  Noriu nerti į visus vandens telkinius, kurie pasitaiko mano kelyje, nesvarbu koks oras, kokia platuma, kokia vandens temperatūra. Noriu patirti savo kūnu jo šaltį ir patirti protą nuskaidrinantį mirksnį. 

V. Vienišumas. Vos nusileidus saulei, pasitinku save vieną. Stebinčią, galvojančią, retkarčiais skaitančią. Tikrai žinau, kad kažkada mokėjau būti viena, turbūt dar vaikystėje, vėliau mokėjau būti ir dviese, bet dabar neprisimenu savęs tuose peizažuose. Žinau tik kaip sugelia širdį grįžti į vienišus namus. Kaip sugelia širdį žinant, kad dar nemokėčiau jais dalintis. Kaip ir vanduo, mane apglėbia šita vienatvė. Ji nei per daug liūdna, nei per daug džiaugsminga, tyliai tapo neatsiejama mano kasdienybės keleive. Aš pasiduodu. Aš panyru. 

Dabar lieka tik daug nuovargio. Vasaros pradžia ir pabaiga susikerta birželio gale. Ilgėjančios naktys ir kažkokio nenusakomo išsipildymo ilgesys. Tvankumą keičia liūtys. Ir atvirkščiai. Bandai nuspėti kada prasidės lietus, bet nuojauta ir vėl apgauna. Lieka tik stebėti besikeičiančius debesis ir vakarinės saulės spindulius, bandančius prasibrauti pro dangaus tankmę. 

Sekasi, jei užklumpa tada, kai jau pasieki kino salę, kai jau susikrauni daiktus į mašiną, kai jau slepiesi pastogėje, kai įsėdi į autobusą namo. Kai esi saugus. 

Nuovargis užklumpa taip pat netikėtai kaip ir lietus. Po pietų prigulu ir trumpam užsimerkiu. Kai pabundu, nebegaliu prisiminti kur aš esu. 

 

 

Sapnavau tave ir sapne tu nebuvai liūdna. 
Nusišypsojai, buvai labai arti. 

Nebuvai liūdna, bet, atrodo, kad dabar geriau suprantu tavo liūdesį. 

Space Heavy

Bandau sulaikyti save, kad niekas nepamatytų, kokios liūdnos mano akys. Vis bėga upeliais skruostai. Oras pasidarė tankus, per tirštas. Kojos neša į priekį, bet galva smarkiai atsilieka. Skaičiuoju dienas, valandos eina lėtai, bet savaitės prabėga greitai. Naktis ateina vos spėju prasimerkti ir išsivėdinti kambarį. Po žiemos įšalo namai pasidarė labai šilti, pilni kvapo. Šiandien kelis kartus patikrinau ar netyčia nebuvau palikusi įjungtų radiatorių, taip keista nejausti drebulio ir šaltų pirštų sėdint prie kasdienių darbų.

Palieku praviras balkono duris, mano linktelėjimas atėjusiai vasarai. Net kai išeinu iš namų, kartais pamirštu jas priverti. Bėgu nuo skaudulio, dėlioju laiką, bet jis nepasiduoda. Kaip niekad anksčiau, noriu būti toli nuo savęs, netyčia prasilenkti gatvėje ir neatpažinti. 

Pasakyk, juk žinai, kada bus ramu. Kada mūsų nuovargio prisigėrusios širdys taps ramios. Ar bent kiek.

In Plain Sight

laikas, žodžiai, vynas - - visi jie išsenka. pasidarė labai sunku nešti savo kūną ir dar sunkiau nešti savo mintis. norėčiau žinoti žodžius ir žinau, kad jie būtų paprasti. norėčiau žinoti atsakymus, ir žinau, kad jie irgi būtų paprasti. norėčiau paprastų dienų, kuriose nesijaučiu viena. 

išėjau pasižiūrėti filmo, sėdėjau trečioje eilėje, buvo sunku nulaikyti žvilgsnį ir savo rankas. vėliau dviračiu važiavau namo ilgiausiu keliu, kokį šį vakarą galėjau sugalvoti. padariau didelį lankstą, kirtau upę keletą kartų, tamsoje pasišviečiau savo nauja lempele ir buvo drąsiau važiuoti nelygiais miesto šaligatviais. kojos mina į priekį toli, bet visi mano keliai vis tiek veda namo. gal kažkada pavyks pasiklysti, bet ne šį vakarą. šiandien aš žinau visus kelius mintinai, savo liūdesį išvaikštau skersai išilgai ir nerandu nieko naujo. tas pats horizontas. upė tamsi, joje atsišviečia miesto rūbas ir akys. miesto svečias,

vasaros dvelksmas už kampo, bet iki jam iš tiesų pasirodant, dar reikės kiek luktelėti. 

aš nebijau

nenorėjau pažinti mirties. 

kaip kvaila, pavydžiu tų akimirkų, kurių jau neturėjau, kurioms niekada nedaviau šanso. pavydžiu net gelia dantis. nenorėjau žinoti šitos ateities, kurioje nebėra laiko kartu. dabar jau tik nuo čia atsispyrus, aš judėsiu toliau, o tu liksi nuotrauka senam mano el. pašte. vis užeisiu patikrinti ką man rašei vaikiškose žinutėse, kaip bandėm viena kitai įkvėpti lašą drąsos, nes būdavo taip nejauku būti paauglėm. nesakyk, kad pamiršai koks mano slaptažodis, nenusinešk šito savo užrašų knygelėje.

nežinojau, kad tiek daug palikau tau išsaugoti.
nežinojau, kad taip greitai ateina naktis, kurioje jautiesi vis labiau vienišas. vis labiau tiktai juodraštis. 

už viską labiau dabar norėčiau tau parašyti laišką. labiausiai tokį, kurį galėtum perskaityti. sėdžiu balkone, raudonas vynas greitai išsenka ir atsiveria puodelio dugnas. šiandien neturiu taurių ir niekaip nenustoju tavęs įsivaizduoti šalia. norėčiau turėti bent vieną tavo prisiminimą iš čia, iš šito etapo, šitos perspektyvos. norėčiau, kad kartu žiūrėtume į kieme augantį klevą, į žvaigždes, bandytume kituose languose įspėti įsižiebiančius kaimynų gyvenimus. norėčiau prisiminti tave sėdint čia. žinau, kad tau čia patiktų, kad vakaras būtų ilgas, išgertume kiek per daug vyno ir vieną akimirką užsimerktume. klausytume muzikos, nieko nereiktų šnekėti, tu nusišypsotum ir nuleistum akis. baisiausia, puikiai žinau, kad tą vakarą su savimi nešiočiausi dar labai ilgai.

atrodo, kad ir ką veikdavom, visa tai buvo kertiniai, keičiantys momentai. stiprus tikro gyvenimo skonis. nebijojau šalia tavęs būti savimi ir šalia tavęs žinojau, ką reiškia meilė, rūpestis, ką reiškia draugystė. sunku pripažinti, kad mano meilė buvo tokia netobula. visa tai dabar kvaila, nešu savo širdį į priekį, noriu augti tavo pavyzdyje. ieškau žodžių ir dar ilgai jų ieškosiu. šitas laiškas niekada nesibaigia, kol dar groja muzika. kol dar groja Fade into You ar Wish You Were Here.