Bandau sulaikyti save, kad niekas nepamatytų, kokios liūdnos mano akys. Vis bėga upeliais skruostai. Oras pasidarė tankus, per tirštas. Kojos neša į priekį, bet galva smarkiai atsilieka. Skaičiuoju dienas, valandos eina lėtai, bet savaitės prabėga greitai. Naktis ateina vos spėju prasimerkti ir išsivėdinti kambarį. Po žiemos įšalo namai pasidarė labai šilti, pilni kvapo. Šiandien kelis kartus patikrinau ar netyčia nebuvau palikusi įjungtų radiatorių, taip keista nejausti drebulio ir šaltų pirštų sėdint prie kasdienių darbų.
Palieku praviras balkono duris, mano linktelėjimas atėjusiai vasarai. Net kai išeinu iš namų, kartais pamirštu jas priverti. Bėgu nuo skaudulio, dėlioju laiką, bet jis nepasiduoda. Kaip niekad anksčiau, noriu būti toli nuo savęs, netyčia prasilenkti gatvėje ir neatpažinti.
Pasakyk, juk žinai, kada bus ramu. Kada mūsų nuovargio prisigėrusios širdys taps ramios. Ar bent kiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą