Bandau sudėlioti mintis.
Nieko nesigauna.
Žodžiai nieko nebereiškia. Nerasiu naujos jų tvarkos. Nesudėliosiu taip, kaip jie dar niekada nebuvo sudėlioti. Viskas kartojasi. Pasaulis sukasi, žiūrėk, dvidešimt keturios valandos ir vėl kyla saulė. Nespėju to pamatyti. Bent temsta šiek tiek vėliau. Lengva jausti artėjantį pavasarį, kai saulė pro langus apšviečia visus dulkėtus paviršius. Taip pat ir mane, pro mane, į mane.
Nuo savo žodžių bėgu į knygas. Lengviau kvėpuoti atvertus puslapį į svetimą mintį. Deduosi tą kito žmogaus mintį į galvą, kad turėčiau ką pasakyti kitam sutiktam žmogui.
Prisimenu tą tūkstančio detalių dėlionę, kur viskas vien jūra.
Šiam vakarui užtektų ir 500 žodžių. Penkių šimtų žodžių vandens. Viskas vėl atrodo taip pat. Viskas yra taip pat. Viskas vėl jūra.
Pradėkim nuo kraštų ir kampų. Kur labiausiai aštru, nuo ten, kur skaudu įsidurti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą