Nebuvo nė gruodžio vidurio, o pradėjau tikėti naujaisiais metais.
Anaiptol, visai nejaučiu noro reflektuoti praeinančių. Skaičiuoti ant pirštų kiek dienų buvo visai nieko, pro kiek žmonių praėjau ir su kiek iš jų tikrai pasisveikinau. Jokio noro kapstytis po savo vidų, ieškoti priežasčių, tada atsakymų, kuistis ir veltis toje gelmėje, bukai analizuoti, dėti pliusus ir minusus. Aš viską žinau.
Gyvenu savo juodraščiuose, jais užsikloju, kvėpuoju, juos praskleidžiu tik tada, kai reikia patikrint, ar šiandien pasnigo.
Nesinori galvoti, kodėl taip viskas prabėga, kaip greitai keičiasi skaičiai. Tikras sprintas ir viskas tiksi į nebūtį. Rodos, turėtum tikrai kažkur artėti, bet viskas tik tik
tak
ir nutolsta
viskas tik ir tik
tolsta
Nesinori skęsti tame, kas jau pra eita, o dažniau tik pra bėgta. Gal dėl to taip ir žvelgiu į priekį. Su lūkesčiu, ar tik ten nematyti finišas.
Ne, nematyti. Užsikloju savo rankraščiais, nes tikiu, kad čia tik repeticija. O žiūrovai, palaukit, jie ateis sausio pirmąją. Tada jau tikrai pradėsim gyventi.
Jau tada iš tikrųjų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą