neskersiu kiaulės, kurią skerdė Parulskis
kurią skerdė ir MO, tik kaip Marčėnas sakė, savą ir gyvą
o aš neturiu nei gyvos, nei mirusios
tik taip, galvoju, o kur čia toliau be/eiti. antradienio vakaro prieblanda. ačiū dievui, jau seniai pasnigę ir sniegas kol kas neištirpo. apšviečia mano kelią namo. ačiū dievui, balta spalva atsispindi į kosmosą. grįžtu takeliu per penkias minutes. jei klausyčiausi muzikos, gautųs gal viena daina arba dvi trumpesnės. kartais einu ir pamiršu perjungti į naują, taip ir einu tyloje. tik skaičiuoju, kiek gautųs
vis kartoju ir kartoju save. man gėda sakyti antrą kartą tą patį, bijoti, kad jie pagaliau pastebės/ jos galvoje tėra tik tos dvi mintys/ palauk, tu šitą jau pasakojai.
grįžulo ratai sukasi, naktim žvilgsniu ieškau pažįstamos formos.
randu. bet vis kitoje dangaus pusėje.
gal čia ir slypi grožis - reikia laiku pasakyti tai, ką prieš akimirką visi pamiršo. užsimiršimo minutė, kurioje niekam tampi neįdomus. ir labiausiai pats sau
ta dykuma ir mano minčių etiudai dažniausiai trumpi, skersai išilgai vaikštau ir nebaisu paklysti. būtų gražu, jei skambėtų kaip haiku, bet tai tik reklamų žinutės, radijo laidų anonsai, laikračių antraštės, jei pasiseka - pabirę eilėraščių pavadinimai.
galėtum sakyti/ tikrai, jaučia akirmirkos grožį.
bet turbūt niekada nepamatysiu bendro vaizdo, niekada neatsitrauksiu ir nepakelsiu galvos, tik ieškosiu kur žvilgsnį padėti šitoje tamsoje, kurioje nieko daugiau ir negirdėti, tik tie trumpi ir aiškūs pranešimai -
šiame kelio ruože matomumams tik trys šimtai metrų
tai palauk, įsijungsiu rūko žibintus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą