Seniau atvirai rašydavau eilėraščius, visai nebuvo gėda dalintis jausmais. Siųsdavau atvirlaiškius net tiems, kurių nepažinojau ir dar vis nepažįstu. Troškau, kad mano žodžius skaitytų visi. Drąsiai kreipdavausi į paštininkus, į pasiuntinukus, vežėjus. Visiems, kuriems būdavo pakeliui. Šitaip paprastai - imkite ir skaitykite.
Vėliau rašydavau tik laiškus - juos dėdavau į voką, užklijuodavau. Pašto ženklą būtinai paseilėdavau. Tikrai mano.
Kas dabar. Dabar tik juodraščiai. Toliau nė iš vietos.
Turbūt visuomet iki galo to nesuprasdama mąsčiau, kad vertingiausi žodžiai tie, kurie keliauja.
Kai pradėjau keliauti pati, visad prašydavau, kad kas tik turi, parodytų mano siųstus laiškus jiems. Imu ir skaitau juos kaip dienoraščius, kaip prisiminimus, kurių nebeturiu. Po įveiktų kilometrų tie žodžiai tampa nei artimi, nei tolimi. Labiausiai panašu į prasilenkimą gatvėje su pačiu savimi. Kartais ir neatpažįsti.
Labai daug užmirštu. Einu toliau -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą