Kartais pabundu ir prisiekiu, vis dar jaučiu tą visa apimantį gėrio jausmą nuo tuštumos, kuri mane užpildo. Kartais nesąmoningai pradedu ieškoti eilėraščio, kurį parašiau užvakar. Pradedu ieškoti visur to išplėšto lapelio. Atrodo, kad jis kažkur užsimetė tarp visų daiktų ir niekada nesibaigiančių dulkių.
Nerandu, nes nieko nerašiau. O viską, ką rašau, išsiunčiu viena kryptimi ir pamirštu.
Mintys plečiasi tik tuomet, kai mąstoma
/daugiskaita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą