pamiršau kaip rašyti savo vardą, pasiklystu savo pačios namuose, marso tyruose, kuriuose nebegirdžiu aido per tą nuolat košiantį šaltą vėją. lyg nuo jūros. dabar, kai žvarbsta rankų oda, laukiu visų įmanomų šimto pavasarių. kaip nepalaistyta vazoninė gėlė ant palangės noriu gręžtis tik į saulę. iš kur daugiau semtis energijos ir motyvacijos nepabėgti, nesislėpti po antklodėm, neišsigąsti.
Vasario gyvenimas tiesiog eina ir kaip gaila, kartais pamirštu pakelti akis
ant kažkieno veido gražiai krinta šviesa
kažkieno gimtadienis ir nedrąsiai ištiesia rankas apkabinti
saulė pro autobuso langą, kad net negaliu matyti
senų džinsų kišenėj rasti litai
einu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą