bijau, kad vieną dieną tapsiu nebeįdomi visam pasauliui ir niekas neateis, ir nepakels manęs / trečią dieną prisikėlė iš numirusių, sakė jie.
gulėsiu ant kilimėlio prie durų, bet taip, kad vėjas netrukdomas galėtų slankioti pirmyn atgal. mano plunksnos ir gražūs žodžiai nukris, juos pasiims pavasariniai medžiai ir ačiūdievui, nes niekas nebežiūrės sau po kojomis žengdami per slenkstį, o tik aukštyn aukštyn į šakas.
koks džiaugsmas pamatyti pažįstamą veidą, kai nustoja lyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą