science of sleep

einu ramiai ir lengvai, viskas plaukia, debesys teka pro pirštus, saulė taip ir nenusileidžia žemiau horizonto. vos praplėšiu akis, sunku patikėti, kad sėdžiu kalno viršūnėj. negaliu susikaupti, nes vaizdas pro langą toks, kad kartais pagalvoju, jog mane kažkas velniai griebtų apgavo.
einu gatve. gatve, kuria norėčiau eiti taip lyg priklausyčiau čia. lyg čia gyvenčiau. dairausi.
dabar jau žinau, kad viskas yra kaip atrodo. o aš niekada nepriklausysiu niekam. nei šiai vietai. nei pati sau. galbūt viskas absurdiška ir per daug banalu. bet tiesa tokia.