Aš ir vėl čia. Tame pačiame taške. Kaip ir tūkstančius kitų kartų. Tiesiog pastaruoju metu aš šiek tiek esu išsigandus, nes pastebėjau, kad kai vaikštau viena, kai bėgioju ar tiesiog važiuoju autobusu ir svajingai spoksau pro langą - mano galvoje visiškai tuščia, klausimas ar užtektų ten erdvės net vėjams. Nieko nemąstau. Na žinoma, nebent tik apie tai ar teisingai užrašiau adresą ant atvirutės, kurią išsiunčiau kažkokiai merginai mėgstančiai sodininkystę, arba galvoju, kur dingo mano katinas. Ne, negalvoju net to. Jis dingo ir tiek. O namuose mes greitai pamirštam tuos, kurie išvažiavo savo noru. Mes jau pripratę prie tokių dalykų, tad toliau gyvename savo tylius gyvenimus, perdaug į juos neįsileisdami kitų ir vienas kito.
Tad štai, pagalvojau, kad labai pravartu būtų vėl užrašyti vieną kitą sakinį, nes juk ko neužrašai - to nebuvo, ko neužrašai - to nėra, ko neužrašei - to dar nesupratai.
Po truputį vėl atskleidinėti savo sluoksnius ir pasinerti į tamsius apipelkėjusius šulinius, ieškant ten bent lašelio su vo ki mo
kas
aš
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą