Vienas šuolis per savo komforto zonos liniją ir aš jau būčiau savo didžiųjų nuotykių priešaky, o mane kažkas nuo to sulaiko. Kažkodėl užpildau visus dialogus tyla. Šitaip gyventi daug paprasčiau, apeinu visas man mestas kliūtis pirma savęs mesdama šešėlį. Bet iš tiesų niekam tai ir nerūpi. Ir neturėtų. Tik aš atpratau nuo gyvenimo, nuo pokalbio, kurį laiko du žmonės surėmę pečius, atpratau nuo jausmo, kad štai viskas jau tikrai gerai.
Noriu būti labai nuoširdi. Tikrai. Noriu kalbėti, kad mane girdėtų. Noriu džiaugtis mažais dalykais. Noriu džiaugtis visais gerais žmonėmis, kurie yra aplink ir juda į priekį. Noriu būti šviesolaidis. Noriu būti žvaigždėlapis. Noriu ne tik žiūrėti išplėtus akis į tai, kokie žmonės gražūs. Kadanors noriu ir pati ką nors įkvėpti.
Mes sutinkam žmones gatvėje ir šaukiam jiem: ei, laikyk mane . ir griūnam tiesiai į rankas. Turbūt gyvenimas per trumpas, kad prie kažko pra tin tu mei si. Tiesiog
imi ir
pabandai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą